Lietuvos istorijos institutas ANOTACIJA Remiantis interpretacijos klasiko F. Tildeno suformuotais paveldo interpretacijos principais bei jų plėtote vėlesnių autorių darbuose, straipsnyje aptariami ir analizuojami ugdymo, pasitelkus paveldą, mokykliniame amžiuje esminiai siekiniai ir priemonės. Tekste atskleidžiama mokymosi, pasitelkus paveldą mokykliniame amžiuje, specifika, atsižvelgiant tiek į amžiaus tarpsnių psichologiją, tiek ir į geografinį vaiko gyvenamosios vietos veiksnį. Daroma

more »

... kad lyginant su kitomis šalimis šioje srityje Lietuvoje kol kas nuveikta nepakankamai, todėl būtina edukaciją, pasitelkus paveldą, nuosekliai populiarinti, o jos veiklas integruoti į formalią švietimo sistemą. Be to, pateikiama praktinių patarimų, kaip efektyviau vykdyti Lietuvos vaikų ir jaunimo paveldo pažinimo darbą, akcentuojant neformalių veiklų, ypač vietinio ir regioninio turizmo, reikšmę. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: paveldas, ugdymas, interpretacija, turizmas, moksleiviai. JEL KLASIFIKACIJA: I.12.120. DOI: Įvadas Straipsnio problema. Kultūros ir gamtos paveldas -tai ne tik iškiliausi dailės ar architektūros paminklai, materialus bei dvasinis šalies turtas, bet ir vienas iš teritorinę bendruomenę politine tauta paverčiančio istorinio proceso šaltinių bei veiksnių. Iš esmės jis net gali būti laikomas visuomenę vienijančiu pagrindu, be kurio nebūtų įmanomas lokalios, regioninės ir nacionalinės kultūros puoselėjimas, perteikimas bei plėtra. Jo dėka užmezgami ryšiai tarp kartų, perduodamos ir įtvirtinamos dvasinės vertybės, patriotizmas, skatinamas prisirišimas prie gimtosios vietos. Tačiau svarbiausia, kad materialios ir nematerialios kultūros vertybės padeda atsakyti į kiekvienam fundamentalų klausimą, kas aš esu, bei dar fundamentalesnį -kas esame mes, taigi kuria ir palaiko kolektyvinį tapatumą (Ashworth, Howard, 2008: 83-107). Tačiau tai anaiptol nėra savaiminis procesas. Vien fizinio šių vertybių egzistavimo ar nekritiško tradicijų atkartojimo nepakanka, kad suvoktume jų tikrąją reikšmę. Paveldas yra nebylus, t. y. pats apie save nekalba, tad negali atskleisti savo skleidžiamos žinios ir verčių (Čepaitienė, 2010: 300), todėl jo tinkamas "prakalbinimas" tampa svarbiu uždaviniu siekiant aukščiau išvardytų tikslų. Ypač tai svarbu gamtos ar kultūros vertybių, kaip ir kasdienės artimosios aplinkos, pragmatiško (iš)eikvojimo, apleidimo, teršimo ar net niokojimo atvejais, kas liudija ne tik negebėjimą įžvelgti ir įvertinti jų socialinės reikšmės, neišlavintą estetinį skonį, bet ir didesnės atsakomybės už save ir kitus stoką. Todėl paveldosaugos nuostatų populiarinimas visuomenėje apima ne tik bendruosius vandalizmo prevencijos ar aplinkosauginio sąmoningumo ugdymo klausimus, bet yra glaudžiai susijęs ir su platesnėmis žmogaus bei bendruomenių vystymosi ir darnios raidos temomis (Heritage Education Handbook, 1986: 12). Kadangi kultūros perdavimo procesai savaime nevyksta, jų kryptingumą, sklandumą ir kokybę nulemia tik nuolatinės ir sutelktos socializacijos bei ugdymo pastangos. Tačiau paradoksalu, kad formalusis švieti-1 Rasa Čepaitienė -kultūros istorikė, daktarė (humanitariniai mokslai), Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Moksliniai interesai: paveldosaugos teorijos, istorinės atminties studijos, miestų tyrimai, sovietinė kultūra ir posovietinė transformacija El. paštas: geokdepe@gmail.com ISSN 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 3 (23) 37 mas, pradedant darželiais ir baigiant aukštosiomis mokyklomis, ir ugdymas, pasitelkus paveldą, bent jau Lietuvoje, iki šiol nėra užmezgę glaudesnių tarpusavio ryšių, kurių įtvirtinimas ir puoselėjimas, be abejonės, būtų reikšmingas šiandien sociokultūrinę krizę išgyvenančiai mūsų visuomenei. Visuomenei, kurioje įsigalėjusios neoliberalios vertybinės nuostatos ir postmodernusis reliatyvizmas nepastebimai, bet nuosekliai ardo stabilų kolektyvinį tapatumą ir bendražmogiškosios bei kultūrinės bendrystės saitus, kuriais ir remiasi šeima, bendruomenė, tauta, valstybė. Todėl neišvengiamai silpsta ir nacionalinio tapatumo išlaikymo pastangos, mąžta piliečių -savos valstybės patriotų -skaičius. Kultūros paveldas, kokią reikšmę šiai sąvokai šiandien besuteiktume ar kokius objektus į ją beįtrauktume, visada siejamas su kažkuo aiškiai identifikuojamu, pozityviai vertinamu ir savu, o Lietuvai, metams bėgant patyrusiai tiek karų, okupacijų, svetimų politinių santvarkų ir ideologijų primestos tvarkos, iki šiol sunku apibrėžti, kas gi yra tas "savas" paveldas. Lenkakalbė dvarų kultūra vis dar atrodo "įtartina" ir sunkiai įsiliejanti į didįjį istorinį tautos pasakojimą 2 . Lietuvos miestai ir miesteliai, kaip žinia, taip pat istoriškai daugiausia buvo gyvenami kitataučių, lietuvėti pradėjo tik tarpukariu, be to, juos, kaip kažkokią didesnę vertę turinčius urbanistinius darinius, nespecialistams sunku suvokti.