Autobiografija kaip skaitymo ir supratimo figūra Paulio de Mano dekonstrukcijoje

Birutė Meržvinskaitė
2017 Literatūra (Vilnius)  
Vilniaus universiteto A.J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras Autobiografijos samprata dekonstrukcijoje susijusi su pamatinėmis šios teorijos įžvalgomis apie autorių, kalbą, tekstą, raštą, subjektą. Dekonstrukcijoje autorius nėra tekstą ar kalbą kontroliuojantis subjektas, taip pat kalba nėra instrumentas žmogaus rankose ar paklusnus mąstymo mechanizmas -ji veikiau pati galvoja žmogų bei jo pasaulį. Jonathanas Culleris (Jonathan Culler) savo knygoje On Deconstruction. Theory and
more » ... riticism after Structuralism, parašytoje dekonstrukcijos klestėjimo laikotarpiu, išskyrė keletą jos įtakos literatūros teorijos raidai aspektų. Pirmiausia, dekonstrukcija atnaujino ir išplėtė literatūros teorijos problematiką, gvildendama rašto reikšmę, literatūros sąveiką su teise, filosofija ir retorika, vienetinumo ir universalumo santykį kūrybos procese, užklausdama natūralios kalbos ir metakalbos skirties pagrįstumą, literatūrologinių tyrinėjimų prigimtį ir tikslus. Ji pateikė savąsias atidaus skaitymo strategijas, vadovaudamasi prielaida, kad tekstastai įvairialypių ir prieštaringų diskursų sampyna. Naujosios kritikos ir struktūralizmo postuluotos kūrinio vienovės ir jo reikšmių integralumo idėjos vieton iškėlė teksto heterogeniškumą, retorinio aspekto svarbą. Kūrinio, kaip užbaigto viseto, imanentinę analizę pakeitė pavadinimo, fragmento, vieno žodžio, marginalijos ir to kūrinio kritinių perskaitymų skirtumų išsamiu komentaru. Ėmusi kritiškai svarstyti populiarius literatūros teorijos teiginius, dekonstrukcija atkreipė dėmesį į tai, kad literatūros ir literatūriškumo apibrėžimuose dominuoja hierarchinės priešpriešos (tiesa / fikcija, tiesioginės, pažodinės / perkeltinės, metaforiškos prasmės, rimta / nerimta literatūra) ir kad remiantis stokojančia aiškumo "normos" sąvoka vieni tekstai priskiriami kanonui, kiti -marginalijoms, o literatūra ir literatūros teorija neretai pavadinamos nerimtais, parazitiniais diskursais. Įsimintinas J. Hillis'o Miller'io atsakas į W. Booth'o teiginį, kartojamą kito garbaus literatūrologo M. H. Abramso, neva dekonstrukcinis skaitymas yra "aiškiai bei visiškai parazitinis" skaitymas. Straipsnyje Kritikas kaip šeimininkas (The Critic as Host), skirtame Shelley'o poemos Gyvenimo triumfas analizei, Milleris, žaisdamas etimologijomis, nurodo, jog žodis parazitas, kilęs iš graikų parasitos -"para" (šalia, kitas) + sitos (grūdas), iš pradžių reiškė bičiulį, besidalijantį maistu; vėliau ėmė reikšti svečią, nekviečiantį pietų pas save, "asme-
doi:10.15388/litera.2008.2.7839 fatcat:o5gtxabk4zhgxaunpye2dr4pja