Learning Disabilities and Child Socialization

Regina Giedrienė, Inga Narutavičiūtė
2015 Socialinis ugdymas  
1 Lietuvos edukologijos universitetas, Socialinės edukacijos fakultetas, Socialinio ugdymo katedra, Studentų g. 39, 08106 Vilnius, regina.giedriene@leu.lt 2 Lietuvos edukologijos universitetas, Socialinės edukacijos fakultetas, Socialinio ugdymo katedra, Studentų g. 39, 08106 Vilnius, inga.narutaviciute@leu.lt Anotacija. Straipsnyje nagrinėjama mokymosi sutrikimų įtaka vaiko socializacijai. Remiantis nauja raidos sutrikimų klasifikacija (2011), aptariami specifiniai mokymosi sutrikimai, taip
more » ... sutrikimai, taip pat emocijų ir elgesio sutrikimai bei jų tiesioginis poveikis vaiko mokyklinei adaptacijai. Pristatomi tyrimo rezultatai, kuriais remiantis nustatyta, kad vaikai, turintys mokymosi sutrikimų, nors ir pasižymi normaliu intelektu, labai skiriasi nuo tokių sutrikimų neturinčių bendraamžių pagal gebėjimus prisitaikyti mokyklinėje aplinkoje, bendrauti ir bendradarbiauti. Esminiai žodžiai: mokymosi sutrikimai, specifiniai mokymosi sutrikimai, socializacija, socializacijos priemonės, emocinis intelektas, socialinis intelektas. Įvadas Pagal naują raidos sutrikimų klasifikaciją, Lietuvoje įsigaliojusią 2011 m. ir atitinkančią TLK-101997, sutrikimų grupei priskiriami ilgalaikiai mokymosi (skaitymo, rašymo, matematikos mokymosi), taip pat elgesio ir emocijų, kalbos ir kalbėjimo sutrikimai, kurie pasireiškia vaikui įsisavinant mokymosi programą (Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupių nustatymo ir jų specialiųjų ugdymosi poreikių skirstymo į lygius tvarkos aprašas 2011 m. liepos 13 d. Nr. V-1265/V-685/A1-3170). Vaikų, turinčių mokymosi sutrikimų, grupių yra daug ir jos labai skirtingos, tačiau jas visas jungia mažiausiai du bendri dalykai: 1) ilgalaikiai mokymosi sutrikimai, esant normaliam intelektui; 2) socializacijos sutrikimai. Problemos aktualumas. Vaikų mokymosi sutrikimai ir specialioji pedagoginė bei psichologinė pagalba šiems vaikams plačiai analizuojama lietuvių ir užsienio autorių ir kt. Vaikų, turinčių mokymosi sutrikimų, socializacijos klausimai nagrinėti kur kas mažiau, tačiau yra duomenų apie žemesnę vaikų, turinčių specifinių mokymosi sutrikimų, ir jų tėvų gyvenimo kokybę (Ginieri-Coccois et al., 2012) . Tai lemia tam tikrus šių vaikų ir jų tėvų socializacijos sunkumus. Minėti autoriai teigia, kad vaikai, turintys specifinių mokymosi sutrikimų (skaitymo, rašymo, matematikos), sunkiau įsitraukia į mokyklos ir popamokines veiklas, turi bendravimo su bendraamžiais sunkumų ir emocinių problemų, nemoka spręsti konfliktų, turi menkesnę savigarbą ir menkesnį pasitenkinimą gyvenimu. R. Giedrienė ir I. Kiaušienė (2012) tyrinėjo ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių žymių kalbos sutrikimų (kalbos neišsivystymą), socializacijos ypatumus ir lygindamos šių vaikų elgesį su įprastinės raidos vaikais rado didelių skirtumų: vaikai, kurių sutrikusi kalba, sunkiau susidraugaudavo su bendraamžiais, nemokėjo dalytis žaislais, spręsti konfliktų, reguliuoti savo elgesio pagal nustatytas taisykles ir žodines instrukcijas. Socializacija -tai socialinės patirties perėmimas ir aktyvus atgaminimas individo veiklos ir bendravimo procese (Tarptautinių žodžių žodynas, 2008); "individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe; pagrindiniai socializacijos mechanizmaimėgdžiojimas, įtaiga, konformizmas, sąmoningas sekimas pavyzdžiais, masinių komunikacijos priemonių ir kultūros poveikis" (Sociologijos žodynas, 1993). Socializacija dar apibrėžiama kaip "sudėtingas visą gyvenimą besitęsiantis procesas, tampant socialine būtybe, kuri gali prisitaikyti prie naujų situacijų įvairiais savo gyvenimo periodais" (Broom, Bonjean, Broom, 1988, 67-98). G. Kvieskienė (2008, 10) teigia, kad "socializacija (antropologijoje dar vadinama inkultūrizacijos terminu) -procesas, kurio metu visuomenės kultūra mikroaplinkos ir makroaplinkos sąlygomis perduodama vaikams, siekiant formuoti iš kūdikio individualybę, paklūstančią tam tikroms kultūros tradicijoms ir socialinėms normoms". V. Legkauskas (2008, 131) pabrėžia, kad "didžiąją dalį sudėtingo socialinio elgesio mes išmokstame stebėdami kitų žmonių elgesį". Stebėdami kitus žmones, ypač vaikystėje, jų elgesį dažnai perimam net patys to sąmoningai nesuvokdami. Taigi išmokstame konfliktų sprendimo, palankumo rodymo, įtakos darymo būdų, netgi vaikų auklėjimo būdų, kuriuos vėliau panaudojame savo gyvenime. Kita vertus -tai tikslingas bręstančios asmenybės gyvenimo būdo pasirinkimas, kuris leidžia pasiekti tikslus gyvenime". Taigi visuose minėtuose apibrėžimuose pažymima, kad socializacijos esmė yra nuolatinis žmogaus tobulėjimas sąveikaujant su mikroaplinka ir makroaplinka. Pagrįstai kyla klausimas, ar vaikas, turintis specifinių mokymosi sutrikimų, turi tokias pačias pozityviosios socializacijos galimybes kaip jo bendraamžiai, neturintys jokių sutrikimų. Hipotetiškai -ne, nes mažiausiai vienas lemiantis sėkmingą socializaciją veiksnys yra nevisavertis. Koks ? Gerai žinoma, kad socializacijos procesą lemia: -biologinė prigimtis -paveldėta genetinė programa, kurioje užkoduotos individo fizinės ir psichinės savybės ir galimybės;
doi:10.15823/su.2015.46 fatcat:bxjzeutv65eepmlimbjn4ken5u