Taisomų žodžių funkcijos ir jų kaita: kokybinė duomenų analizė Kaip minėta (žr. 2.2. poskyrį), taisomiems žodžiams analizuoti galima taikyti pirmojo ir antrojo lygmens indeksiškumo sąvokas. Pirmojo lygmens indeksiškumas šiuo atveju reikštų, kad tokiais žodžiais tiesiog įvardijami kokie nors objektai, vartotojas pasirenka ją kaip įprastą žodį, nes jo aplinkoje taip kalbama. Antrojo lygmens indeksiškumas reikštų, kad taisomas žodis pavartojamas dėl kokios nors papildomos socialinės reikšmės ar

more »

... liaus, dėl keliamų socialinių asociacijų. Analizuojant tekstyno medžiagą, visais laikotarpiais galima pastebėti taisomų žodžių vartojimo tiek pirmuoju, tiek antruoju indeksiškumo lygmeniu. Iš ankstesnėje dalyje apžvelgtų dažniausių vartojamų taisomų žodžių galima manyti, kad jų vartojimas pirmuoju lygmeniu turbūt sudaro didžiausią jų pavartojimų dalį; žmonės vartoja tuos žodžius paprasčiausiai nežinodami, kad jie yra taisomi. Vis dėlto dalis taisomų žodžių vartojami ir dėl stilistinių ar socialinių priežasčių, reikšmės, kurios neperteiktų norminis žodžio atitikmuo. Be kita ko, taisomo žodžio pasirinkimą galima interpretuoti siejant su tuo, koks kalbėtojas jį vartoja -jei manome, kad kalbėtojui yra prieinami platūs kalbiniai resursai ir jis galėtų vietoje žodžio rinktis kitą variantą, galime įtarti, kad žodžio pasirinkimas yra neatsitiktinis. Kitu atveju darome prielaidą, kad žodis yra tiesiog įprastas kalbėtojo kasdienės kalbos žodis. Toliau pristatoma kokybinė taisomų žodžių vartosenos analizė, skirta patyrinėti, kokios priežastys galėjo lemti konkretaus taisomo žodžio konkrečiame kontekste vartojimą. Tai bus tyrėjų interpretacijanegalime žinoti, kiek sąmoningai (ar tyčia) konkretus kalbėtojas pavartojo konkretų taisomą žodį, o jei sąmoningai -kokie buvo jo motyvai. Interpretacija remiasi sociolingvistinio ir komunikacinio konteksto analize, taip pat atsižvelgiama į žiniasklaidos kontekstą Kaip atskleidė interviu su radijo ir televizijos žurnalistais, laidų vedėjais, jie yra linkę kurti individualų kalbėtojo stilių ar taikytis prie pašnekovo ir situacijos ir dėl to rinktis pašnekovui ar auditorijai įprastus, bet nebūtinai sunormintus variantus (Vaicekauskienė 2011). Panašu, kad indeksiškumo ir stiliaus sąvokos tinka interpretuoti dabartinio laikotarpio, teikiančio daugiau išraiškos laisvės ir pasižyminčio didesne laidų žanrų bei formatų įvairove, taisomų žodžių vartojimą, o aiškinant sovietinio ir pereinamojo laikotarpio taisomų žodžių vartojimą, svarbus ir žiniasklaidos kontekstas. Nevinskaitė, L., G. Tamaševičius. 2019. Ar preskriptyvizmas veikia? Taisomi žodžiai Lietuvos radijo ir TV eteryje 1960-2010. Taikomoji kalbotyra 13: 1-118, www.taikomojikalbotyra.lt 58 6.1. Sovietinis laikotarpis (1960-1987): kasdienė kalba, naujakalbė ir nuoširdumo nuotrupos Didžiąją dalį eilinių žmoniųherojų ir vox populipasakomų taisomų žodžių galima priskirti pirmajam indeksiškumo lygmeniui: taisomi žodžiai čia, tikėtina, vartojami kaip kalbėtojams įprasta kasdieninė kalba (tačiau yra ir išimčių, jos bus aptartos toliau). Kaip buvo matyti iš kiekybinės pavartojimų skaičiaus analizės, šių kalbėtojų kalboje taisomų žodžių yra daugiausia (čia patenka ir įžymybės, bet jų atvejis yra kitoks ir bus aptartas toliau). Sovietmečiu tarp eilinių žmonių pasakomų taisomų žodžių yra nemažai vadinamųjų senųjų svetimybių (šposas, bačka, dūšia, šnapsas, itin dažnas biški), taip pat neteiktinų vertinių (išstoti, pilnai, skaityti) ir kitų nenorminių variantų. Toliau pateiktuose pavyzdžiuose kalbinami herojai ir žmonės gatvėjejie kalba taip, kaip įpratę kalbėti kasdien. Matyti, kaip kai kuriais atvejais akomoduoja ir žurnalistai, pakartodami pašnekovų kalbos variantus: (1) HEROJĖ: nu žinoma linksma kai gerai dirba gerai sugyvena visi turi butus visi savo tiktai jaunesnis sūnus Jurgis turi dar prie bendros virtuvės pakol kas dabar šeima nėr didelė. (Lietuvos radijas, "Reportažas apie Grigiškių darbininkų šeimą", 1971) (2) ŽMOGUS IŠ GATVĖS (APGAUTAS PIRKĖJAS): vien bulkaitę daugiau nieko nepirkau tris ši tris kapeikas viršaus paėmė. BALSAS UŽ KADRO: Už mažą bulkutę? (LTV, "Labas rytas", 1987) Atvejams, kai žiniasklaidoje vartojami tiesiog įprasti kalbėtojo žodžiai, taip pat priskirtini ir kai kurių ekspertų, iš dalies įžymybių, pavartoti taisomi variantai. Visų pirma, tai žodžiai, susiję su profesinių grupių, specialiųjų veiklos sričių kalba, pvz.: (spektaklių) sąstatas, dirbantysis, (buitinis) aptarnavimas, rolė ir kt. (3) pavyzdyje profesinės kalbos žodį sąstatas, kalbėdamas apie jaunimui atrinktų pigesnių spektaklių atlikėjų sudėtį, pavartoja tuometinis Operos ir baleto teatro solistas Eduardas Kaniava: (3) ĮŽYMYBĖ (KANIAVA): klausimas kodėl studentams duodamų papigintų spektaklių sąstatas esti toks silpnas juk tai žaloja jaunimo meninį skonį nu aš nemanau kad tai studentai būtų pas mus diskriminuojami taip ir kad jiems būtų parenkamas kuo silpnesnis sąstatas. (LTV, Televizijos forumas, 1977) Nevinskaitė, L., G. Tamaševičius. 2019. Ar preskriptyvizmas veikia? Taisomi žodžiai Lietuvos radijo ir TV eteryje 1960 Kitais atvejais kalbėtojas, net jei ir nujausdamas, kad tam tikras žodis neįprastai nuskambės eteryje, renkasi jį vartoti, greičiausiai dėl tikslumo ir išraiškos taupumo sumetimų. Tai galima matyti iš (4) pavyzdžio, kuriame krepšinio treneris pavartoja specifinę krepšinio sąvoką presingas (taisytas į spaudimas), sušvelninimui pridėdamas žodį "vadinamas": (4) EKSPERTAS (GARASTAS): kada CSKA žaidžia greitai jie atrodo labai galingai ją būtina sustabdyt norint ją sustabdyt buvo sutarta taip pat dengtis per visą aikštę imti mėginti žaisti vadinamu presingu. (LTV, "Sporto studija", 1987) Sovietiniu laikotarpiu kasdiene kalba buvo tapusi ir sovietmečiui būdinga medinė kalba. Abejotina, kad kalbėtojai taisomus naujakalbės žodžius būtų vartoję sąmoningai, siekdami kurti socialinį stilių ar tapatybę, tačiau tokios vartosenos atveju galima atpažinti platesnį žodžio indeksų lauką, "ideologiškai teisingą" kalbėjimo stilių, o ne vien neutralų tikrovės objekto įvardijimą. Kiek paradoksalu tai, kad nepaisant to meto eteryje vyravusios ideologinės medinės kalbos, Lietuvos preskriptyvistų diskurse sovietmečio žiniasklaidos kalba yra įvardijama kaip geresnė nei dabartinė (Girčienė, Tamaševičius 2012: 31-32; Tamaševičius 2012: 32). Sovietmečiu dalis įprastų, tačiau su buržuazine santvarka ar religine pasaulėžiūra susietų žodžių kaip ponas, krikštynos, klausykla imami laikyti svetimais arba atgyvenusiais (nors jie nebuvo taisomi, tačiau ideologija jiems buvo suteikusi neigiamą konotaciją), o kitiems, perimtiems iš ideologizuotos rusų kalbos (taisomiems dirbantysis, įsisavinti, išstoti), medinės kalbos vartotojai teikė pirmenybę. Vieni žodžiai tapo nuolatiniais komunistinės visuomenės kūrėjų ir jų pasiekimų epitetais (pažangus, šlovingas, pergalingas), kitiideologinių priešų apibūdinimais (banditas, reakcionierius, obskurantas). Apie tai, kad ideologinis spaudimas turėjo tiesioginių pasekmių kalbos vartosenai, galime spręsti ir iš sovietinių tekstyno laidų, kuriose tiek profesionalūs kalbėtojai, tiek eiliniai žmonės iš inercijos laikosi partijos apibrėžtos sąvokų ir žodžių reikšmių sistemos, kartodami tuos pačius kalbinius trafaretus. Dažniausiai tokie žodžiai skambėdavo propagandinėse laidose pranešėjų skaitomuose tekstuose. Viena iš labiausiai įsitvirtinusių inovacijų -dirbantieji, nuosekliai per visą laikotarpį vartotas reikšme 'tarybiniai darbo žmonės' (taisyta ir į darbininkai, darbuotojai, tarnautojai, kolektyvas). Iš šio laikotarpio vartosenos (5) matome, kad, lyginant su žodžiu darbininkas, buvo daromas semantinis skirtumas. Pastarasis visų pirma Nevinskaitė, L., G. Tamaševičius. 2019. Ar preskriptyvizmas veikia? Taisomi žodžiai Lietuvos radijo ir TV eteryje 1960-2010. Taikomoji kalbotyra 13: 1-118, www.taikomojikalbotyra.lt 60