Turto profesionalaus vertinimo Lietuvoje orientyrai

Birutė Galinienė
1997 Ekonomika  
Per 50 komandinės ekonomikos mūsų šalyje metų praktikuojantys turto vertintojai -valstybės institucijų vertintojai -buvo lojalūs valstybės kainodaros sistemai ir vertinimo tikslams. Administruojant turto kainą pagal galiojančius įstatymus, jų darbas tapo labiau techninio negu ekonominio pobūdžio. Taigi per penkiasdešimt metų turto vertinimo mokslas buvo tam tikras administracinės kainos nustatymo "menas". Ir ši kaina iš esmės tebuvo taikoma statiniams. Kadangi praktiškai tai buvo "kaina
more » ... buvo "kaina popieriuje", rinka grindžiami vertinimo metodai visai nebuvo taikomi. Penkiasdešimt metų nebuvus jokios tikrosios turto vertinimo praktikos, 1991 m. daugumoje pokomunistinių šalių, ir Lietuvoje, prasidėjęs ėjimo į rinkos ekonomiką procesas vyko neturint šalies turto vertintojų, kurie disponuotų rinkos metodais ir praktine jų taikymo patirtimi. Be to, vykstant ekonomikos pokyčiams, reikėjo sukurti vertės, kuri būtų objektyvi kaina, piliečių mokama valstybei prasidėjus privatizacijai, apibrėžimą. Stiprėjant rinkos ekonomikai, neišvengiamai turi neatsilikti ir rinkos principais pagrįsta profesionali turto vertinimo veikla. Kaip žinoma, turto vertintojų aktyvumas tiesiogiai proporcingas ekonomikos plėtotei. Pirmasis vertintojų išbandymas, kurį šie turėjo pereiti pirminėje privatizavimo stadijoje, buvo užduotis nustatyti rinkos dėsniais pagrįstą valstybės turto vertę valstybei perleidžiant šį turtą į privačias rankas. Perleidimas šiuo atveju dažniausiai buvo ne turto, o miglotų teisių juo disponuoti perdavimas. Iš pradžių vargu ar buvo galima turto rinkos kainą prilyginti jo rinkos vertei. Tam nebuvo jokio pagrindo, išskyrus sampratą apie geravališką pardavėją ar pirkėją. Turto vertinimui lyginimo būdu atlikti būtinos atviros rinkos informacijos tiesiog nebuvo, kadangi jos nebuvo pastaruosius 50 metų. Nebuvo jokių ekonominių duomenų apie parduotą turtą, išskyrus atvejus, kai turtas buvo parduodamas administraciniu būdu nustatytomis
doi:10.15388/ekon.1997.16427 fatcat:2hlia5vnpzfdxlazsksi6ue5km